Kaip gyventi su nerimu dėl ateities, kai pasaulis atrodo vis mažiau saugus?

Būna, skaitau naujienas, ieškau kažko teikiančio vilties, o ten dažniau - viskas atvirkščiai.Karas. Grėsmės. Klimato kaita. Ekonominis neapibrėžtumas. Politiniai konfliktai. Dirbtinis intelektas, apie kurį vieni kalba kaip apie didžiules galimybes teikiantį, kiti – kaip apie dar nematytą grėsmę. Ir visa tai mūsų telefone, kurį nešiojamės kišenėje ir galime patikrinti bet kurią minutę.

Neišvengiamai kyla klausimas: kaip gyventi normalų gyvenimą, kai žinai tiek daug apie tai, kas gali nutikti?

Gal problema nėra ta, kad per daug nerimaujame?

Psichologijoje dažnai kalbame apie nerimo mažinimą. Mokomės atpažinti katastrofines mintis, grįžti į dabartį, reguliuoti nervų sistemą, riboti naujienų srautą.

Visa tai gali būti naudinga.

Bet yra viena problema.

Ne visos mūsų baimės yra išgalvotos.

Pasaulyje iš tiesų vyksta karai. Klimatas iš tiesų keičiasi. Žmonės iš tiesų netenka namų, sveikatos, darbo, artimųjų. Nė vienas psichoterapeutas negali sąžiningai pažadėti žmogui, kad viskas bus gerai.

Ir galbūt mums tokio pažado net nereikia.

Egzistencinė psichoterapija į nerimą žiūri kiek kitaip. Nerimas nėra vien simptomas, kurį reikėtų kuo greičiau pašalinti. Jis atsiranda ir todėl, kad esame būtybės, kurios supranta savo pažeidžiamumą.

Mes žinome, kad negalime visko kontroliuoti.

Žinome, kad galime prarasti.

Žinome, kad gyvenimas baigtinis.

Ir vis dėlto turime gyventi.

Sunkiausia turbūt ne grėsmė, o negalėjimas žinoti

Jeigu tiksliai žinočiau, kas atsitiks, galėčiau ruoštis.

Problema ta, kad nežinau.

Nežinau, kaip po penkerių metų atrodys Europa. Nežinau, kaip pasikeis klimatas, ekonomika ar mūsų darbai. Nežinau, kokių ligų dar teks patirti. Nežinau net to, kas nutiks mano šeimai.

O žmogaus protas nelabai mėgsta tuščių vietų.

Todėl jas užpildo scenarijais.

„O jeigu...“

Ir tada dar vienu.

Ir dar vienu.

Kartais atrodo, kad jeigu pakankamai ilgai apie pavojų galvosime, būsime jam geriau pasirengę. Tačiau kažkuriuo momentu pasirengimas baigiasi ir prasideda budėjimas.

Žmogus jau nebegyvena – jis laukia, iš kurios pusės ateis nelaimė.

Kiek pasaulio turime sutalpinti į vieną žmogaus dieną?

Man atrodo, tai vienas svarbiausių mūsų laikų klausimų.

Mes galime žinoti apie beveik visas pasaulio nelaimes.

Bet ar mūsų psichika pajėgi jas visas išgyventi?

Perskaitau apie bombardavimą. Po minutės – apie potvynį. Tada apie politinę krizę. Tada kažkas pasidalija prognoze apie ekonomikos griūtį. Tada algoritmas pasiūlo dar vieną tekstą, nes pastebėjo, kad ankstesnį skaičiau.

Kūnas tuo metu nelabai skiria, ar pavojus yra už mano lango, ar telefono ekrane.

Todėl riboti naujienas nereiškia būti abejingam.

Gal tai reiškia pripažinti savo ribas.

Aš neprivalau kiekvieną valandą žinoti visko, kas blogo vyksta pasaulyje, kad būčiau atsakingas žmogus.

Sugrįžti į mažąjį gyvenimą

Kai pasaulis tampa labai didelis ir grėsmingas, kartais reikia sugrįžti į mažąjį.

Ne todėl, kad didysis neegzistuoja.

O todėl, kad būtent čia vyksta mano gyvenimas.

Šitas rytas.

Žmogus priešais mane.

Šuo, kurį reikia išvesti pasivaikščioti.

Darbas, kurį šiandien galiu padaryti.

Vakarienė.

Pokalbis.

Medžiai spalio vakare.

Žinutė žmogui, kurio pasiilgau.

Tai nėra pabėgimas nuo tikrovės. Tai irgi tikrovė.

Kartais nerimas padaro keistą dalyką – galimų ateities nelaimių pasaulį paverčia realesniu už gyvenimą, kuris vyksta dabar.

Kontrolės turime mažiau, negu norėtume. Bet ne nulį.

Egzistencinė laikysena nėra „nieko negalime padaryti“.

Priešingai.

Svarbu atskirti, kur baigiasi mano galia ir kur ji dar yra.

Negaliu sustabdyti karo.

Bet galiu pasirinkti, kaip elgiuosi su šalia esančiais žmonėmis.

Negaliu garantuoti savo vaikams saugios ateities.

Bet galiu kurti santykį, kuris jiems šiandien suteikia daugiau atramos.

Negaliu kontroliuoti pasaulio ekonomikos.

Bet galiu priimti kai kuriuos finansinius sprendimus.

Negaliu sustabdyti klimato kaitos viena.

Bet galiu spręsti, kaip gyvenu ir prie ko prisidedu.

Negaliu užsitikrinti, kad neprarasiu.

Bet galiu pasirinkti, kam skiriu savo laiką, kol turiu.

Ir čia atsiranda labai svarbus skirtumas tarp kontrolės ir veikimo.

Kontrolės turime nedaug.

Galimybės veikti – gerokai daugiau.

O kur tada rasti viltį?

Man artima viltis, kuri nereikalauja tikėti, kad viskas būtinai baigsis gerai.

Nes mes to nežinome.

Viltis gali būti kitokia.

Galima nežinoti, kas bus, ir vis tiek sodinti medį.

Mokytis.

Kurti santykius.

Planuoti kelionę.

Auginti vaiką.

Pradėti naują darbą.

Melstis.

Rašyti.

Mylėti.

Tokia viltis nėra prognozė apie ateitį.

Tai veikiau mūsų santykis su ja.

Naujesniuose psichologiniuose darbuose apie egzistencinę viltį kalbama panašiai: gebėjimas priimti neapibrėžtumą, aiškintis savo vertybes, kurti ateities galimybes ir išlaikyti ryšį su kitais gali padėti žmogui gyventi net tuomet, kai ateities neįmanoma užsitikrinti.

Man tai labai egzistenciška mintis.

Mums nereikia pirmiausia įrodyti sau, kad pasaulis saugus, ir tik tada pradėti gyventi.

Galbūt užduotis yra kita:

žinant, kad pasaulis niekada nebuvo visiškai saugus, vis tiek kurti gyvenimą, kurį verta gyventi.

Ir gal tuomet klausimas „ar viskas bus gerai?“ po truputį užleidžia vietą kitam:

kaip noriu gyventi aš, kol nežinau, kas bus?

Ką verta skaityti

R. Nicholas Carleton, „The intolerance of uncertainty construct in the context of anxiety disorders“ – vienas svarbesnių tekstų apie nežinomybės baimę ir neapibrėžtumo netoleravimą.

Michel J. Dugas, Naomi Koerner ir Mark H. Freeston, „State of the Science: Intolerance of Uncertainty“ – nauja, 2026 m. publikuota daugiau kaip tris dešimtmečius trukusių šios srities tyrimų apžvalga.