Galvoti apie gyvenimą ir jame dalyvauti: kuo skiriasi?

Neseniai iš vienos kolegės gavau labai paprastą patarimą: „Daryk tai, nuo ko kaifuoji.“

Patarimas man patiko. Ir vis jį prisimindavau. Nes beveik iš karto pradėjau galvoti: o ką man pačiai reiškia „kaifuoti“? Kaip aš suprantu, kad nuo kažko kaifuoju? Kada paskutinį kartą taip jaučiausi? Ir ar atpažįstu tą būseną tuo metu, kai ją patiriu, ar tik paskui nusprendžiu, kad „buvo gera“?

Žodžiu, gavau patarimą daryti tai, nuo ko kaifuoju, ir, žinoma, pradėjau galvoti apie tai, ką man reiškia kaifuoti.

Čia galima būtų pasijuokti ir tuo baigti, bet klausimas man pasirodė ne toks jau paprastas. Jeigu savęs paklausiu, kas man patinka, galiu pateikti visai padorų sąrašą. Patinka skaityti, rašyti, mokytis, dirbti su žmonėmis, vaikščioti, keliauti, versti , ieškoti tikslaus žodžio ar sakinio. Bet „patinka“ ir „kaifuoju“ man vis dėlto nėra tas pats. Pastarajame žodyje yra kažko daugiau – įsitraukimo, gyvumo, gal net šiokio tokio užsimiršimo....

Ir tada atsirado kitas klausimas: o ką konkrečiai turėčiau savyje pastebėti, kad suprasčiau – va, šitas dalykas mane iš tikrųjų pagauna?

Daug galvoti nebūtinai reiškia per daug galvoti

„Tu per daug galvoji“ turbūt yra vienas iš tų patarimų, kuriuos daug galvojantys žmonės girdi nuolat. Dabar dar turime overthinking – žodį, kuris gal kažkiek over-used ir kuriuo galima pavadinti beveik viską: nuo vakarykščio pokalbio analizavimo iki pusę metų trunkančio svarstymo, ar keisti darbą.

Man su šituo žodžiu truputį sunku. Nes galvojimas juk savaime nėra problema. Galvoti apie savo gyvenimą, santykius, pasirinkimus, apie tai, kodėl vieni dalykai mus traukia, o kiti atstumia, gali būti labai prasminga. Skaitymas, rašymas, tyrinėjimas ir bandymas suprasti juk irgi yra gyvenimas. Daugeliui – netgi labai svarbi jo dalis.

Psichologijoje overthinking nėra labai tiksliai apibrėžtas terminas. Tyrimuose dažniau kalbama apie ruminaciją, nerimastingą svarstymą (worry) ir platesnį pasikartojantį negatyvų mąstymą (repetitive negative thinking). Ruminacija dažniau sukasi apie tai, kas jau įvyko – kodėl taip pasielgiau, ką padariau ne taip, ką reikėjo pasakyti. Nerimastingas svarstymas dažniau nukreiptas į ateitį – o kas, jeigu nepavyks, jeigu pasirinksiu blogai, jeigu vėliau gailėsiuosi. Šie procesai nėra tas pats, bet turi bendrą bruožą: galvojimas kartojasi, o naujo supratimo nebūtinai atsiranda.

Todėl gal problema ne ta, kiek galvojame. Įdomesnis klausimas – kur tas galvojimas mus nuveda.

Galvojimas, kuris kažkur nuveda, ir galvojimas, kuris užsisuka ratu

Tarkim, svarstau, ar keisti darbą. Tokiu atveju galvoti tikrai naudinga. Kas dabartiniame darbe man nebetinka? Ką prarasčiau išėjusi? Kiek man reikia uždirbti? Ką iš tikrųjų norėčiau dirbti? Ar tam reikia dar mokytis? Pasikalbu su žmonėmis, paskaitau, pasižiūriu darbo skelbimus. Po savaitės apie savo situaciją žinau daugiau negu prieš savaitę.

Bet galima galvoti dar savaitę. Paskui dar mėnesį. Susirašyti naują „už“ ir „prieš“ lentelę. Paklausti dar trijų žmonių. Vieną dieną nuspręsti, kad tikrai reikia išeiti, kitą – kad kvaila rizikuoti. Ir kažkuriuo metu gali paaiškėti, kad naujos informacijos beveik nebeatsiranda. Tada man pasidaro įdomus kitas klausimas: ko aš dar tikiuosi iš savo galvojimo?

Gal tikiuosi, kad vieną rytą atsibusiu ir žinosiu šimtu procentų. Kad galėsiu pakeisti darbą ir kartu būti tikra, jog niekada nepasigailėsiu. Pasirinkti žmogų ir žinoti, kad santykiai nesibaigs. Persikelti gyventi kitur ir iš anksto žinoti, kaip ten jausiuosi. Pradėti mokytis naujos profesijos ir turėti garantiją, kad po penkerių metų vis dar norėsiu ją dirbti.

Šito iš galvojimo tikėtis negaliui. Ne todėl, kad kaip nors „blogai“ galvoju. Tiesiog dalies informacijos dar nėra. Ji turbūt atsiras tik gyvenant.

Kol nepasirenku, dar galiu būti beveik bet kas

Čia man labai patinka ir daug aiškumo įneša egzistencinė mintis: gyventi - reiškia konkretizuoti galimybę.

Kol tik galvoju apie knygą, kurią galėčiau parašyti, mano galvoje jų gali būti dešimt. Visos dar puikios ir visos dar įmanomos. Kai pradedu rašyti vieną, turiu pasirinkti temą, struktūrą, pirmą sakinį. Su kiekvienu pasirinkimu dalis kitų galimybių lieka neįgyvendintos.

Panašiai yra su rimtesniais gyvenimo pasirinkimais. Pasirinkusi vieną profesinį kelią negyvenu visų kitų galimų profesinių gyvenimų. Likusi viename mieste tuo pačiu metu negyvenu kitame. Pasirinkusi vieną santykį atsisakau bent dalies kitų galimų santykių istorijų. Net pasirinkusi, kam šiandien skirsiu savo laiką, kartu pasirenku, kam jo neskirsiu.

Gal todėl kartais taip sunku liautis svarstyti. Kol renkuosi mintyse, visos durys dar lyg ir praviros. Pasirinkusi vienas atidarau, o daug kitų užsidaro.

Egzistencinėje terapijoje žodis laisvė dėl to gali reikšti ne vien kažką malonaus. Laisvė kartu reiškia ir pasirinkimą, o pasirinkimas turi kainą (atsakomybė...). Ir turbūt neįmanoma kaip nors nustatyti kiek reikėtų viską apgalvoti, kad tos kainos visiškai neliktų.

Galvoti apie artumą ir rizikuoti artumu – ne tas pats

Pavyzdžiui, galima labai daug suprasti apie tai, kodėl man trūksta artumo. Galiu žinoti savo santykių istoriją, atpažinti pasikartojančius modelius, suprasti, ko bijau ir kodėl tam tikrais momentais atsitraukiu. Visa tai gali būti svarbu.

Bet kažkuriuo metu artumas tampa nebe tema galvoje. Reikia kažkam paskambinti. Pakviesti susitikti. Pasakyti, kad pasiilgau. Pasakyti, ko norėčiau. Arba pasakyti, kad man kažkas nepatiko. Ir tada tas žmogus gali apsidžiaugti, gali nesuprasti, gali atsitraukti arba atsakyti visai ne taip, kaip tikėjausi.

Čia ir atsiranda vienas skirtumas tarp galvojimo apie gyvenimą ir dalyvavimo jame: atsakymai gimsta tikrovėje.

Galvojant apie draugystę galima daug ką suprasti, imti įsivaizduoti; tačiau pakvietus žmogų kavos jis gali atsisakyti. Svajojant apie kūrybą visos galimybės dar atviros; pradėjus rašyti vieną konkrečią knygą paaiškėja, ką iš tikrųjų reiškia ją rašyti. Galima daug galvoti apie savo santykį su senėjimu, bet kartu tenka būti konkretaus amžiaus žmogumi konkrečiame kūne – rengtis kaip patinka, mylėti, pykti, dirbti, tingėti, keliauti, eiti į miestą, mokytis naujos profesijos, norėti sekso arba jo nenorėti.

Tikrinimas gyvenimu šia prasme yra gana nepatogus tyrimo metodas. Neleidžia iš anksto patikrinti visų variantų. Bet kai kurių dalykų apie save kitu būdu, matyt, ir nesužinosime.

Gerai. Bet kaip man suprasti, nuo ko aš „kaifuoju“?

Ir čia grįžtu prie kolegės patarimo. Tarkim, sutinku: reikia ne tik galvoti, bet ir kažką daryti. Pradedu daryti. O ką dabar turėčiau savyje pastebėti?

Psichoterapijoje mėgstame sakyti „įsiklausyk į save“, „pastebėk, kaip tau su tuo“, „pajusk, ko nori“. Ir man atrodo, visiškai teisėtas atsakymas į tokius pasiūlymus yra: gerai, o ką konkrečiai man pastebėti?

Ne visiems žmonėms vidinė patirtis iš karto atsiskleidžia aiškiai. Paklausus „ką jauti?“ kartais atsakymas yra tiesiog „nežinau“. Ir nebūtinai todėl, kad žmogus kažko vengia ar yra „atitrūkęs nuo savęs“. Gal klausimas tiesiog per platus.

Tada galima pradėti nuo mažesnių dalykų. Pavyzdžiui, nuo dėmesio išlaikymo. Ar darydama šitą dalyką turiu save vis grąžinti prie jo, ar kažkuriuo metu nepastebiu, kad praėjo valanda? Ar baigusi iš karto apie jį pamirštu, ar po dviejų valandų galvoje vėl atsiranda: „o pala, dar vienas dalykas...“?

Galima pastebėti energijos lygio pokyčius. Ar veikla mane tik išsunkia, ar pavargstu, bet kartu jaučiuosi kažkaip sujaudinta? Nes nuovargis pats savaime dar nereiškia, kad darau ne pagal save. Galima labai pavargti ir nuo to, kas mums svarbu.

Galima stebėti kūną. Ar vis labiau įsitempiu? Ar sulaikau kvėpavimą? Ar kažkuriuo momentu atsiranda palengvėjimo? Gal daugiau erdvės? Gal norisi atsilošti ir dar pabūti? Kūno pojūčiai nėra neklystantys tiesos detektorius – svarbūs dalykai irgi gali kelti daug įtampos. Bet jie gali suteikti kad ir dar vieną informacijos sluoksnį.

Ir dar galima stebėti, ar man smalsu, ar domina, traukia.

Susidomėjimas nebūtinai atrodo kaip „wow“

Šita vieta man pačiai pasirodė įdomiausia. Nes jeigu laukiu aiškaus mėgavimosi pojūčio, gali būti, kad jo neaptiksiu. Greičiausiai man atsiskleidžia kažkoks smalsumas, susidomėjimas, įsitraukimas.

Susidomėjimas nebūtinai kelia entuziazmą. Kartais jis gali reikšti: „palauk, šito nesuprantu.“ Arba: „bet kaip tada paaiškinti šitą?“ „O kuo tai skiriasi nuo ano?“ „Ne, kažkas čia man nesueina.“ Tokie trigeriai gali erzinti ir vis tiek nenorės paleisti temos. Galima perskaityti dvidešimt puslapių ir užstrigti ties vienu sakiniu. Grįžti prie jo. Paieškoti autoriaus. Susirasti kitą straipsnį. Paskui kažkam apie tai papasakoti. Vakare plaunant indus vėl prisiminti tą pačią mintį.

Ar čia „kaifas“? Nežinau. Bet kažkas, kad tikrai užkabina. Ir galbūt man šitas žodis net tikslesnis, suprantamesnis.

O ar geras gyvenimas turėtų būti malonus? Svarbūs dalykai toli gražu ne visada tokie. Rašymas gali varginti. Mokantis dažnai suirztame ir kartais pasijuntame visiškai nieko nesuprantantys. Darbas su žmonėmis gali išsekinti. Artumas kartais apskritai kelia labai daug nepatogumo. Kūryboje būna nuobodulio. Kelionėse – sugadintų dienų. Net labai mylimame darbe yra dalykų, kurių mielai nedarytum.

Todėl man čia labiau patinka gyvybingumo pojūčio sąvoka. Ir šis pojūtis nebūtinai malonus. Jame gali būti smalsumo, jaudulio, susikaupimo, švelnumo, pykčio, net liūdesio. Gali būti ir nuovargio. Bet kažkas manyje yra santykyje su tuo, kas vyksta. Man rūpi. Aš reaguoju. Noriu suprasti, priartėti, kartais ginčytis, kartais pabėgti ir vis tiek sugrįžti.

Aišku, čia galima susikurti dar vieną užduotį sau: nuo šiol turiu gyventi tik „gyvybingai“.Kažin ar gera mintis. Gyvenime - tai ir indų plovimas, mokesčių deklaracijos, eilės pas gydytoją, darbai, kuriuos reikia užbaigti, ir dienos, kai niekas ypatingai negaudo. Ne kiekviena valanda turi būti prasminga ir gyvybinga.

Bet gal verta pradėti pastebėti, kur gyvybingumo atsiranda daugiau.

O kur čia tas „overthinking“?

Gal būtent šitoje vietoje. Ne tada, kai daug galvoju. Ir ne tada, kai ilgai bandau suprasti sudėtingą klausimą. Kai kuriuos dalykus verta gerai apmąstyti. Man overthinking prasideda ten, kur galvojimas nebeatneša nieko naujo, bet aš vis dar tikiuosi, kad dar vienas minčių ratas, apsuktas galvoje pagaliau panaikins neaiškumą.

Po pokalbio pagalvoju, kodėl taip stipriai sureagavau, ir suprantu, kad pasijutau neįvertinta. Kažkas įvyko. Atsirado nauja informacija apie mane. Gal kitą kartą galėsiu apie tai aiškiai pasakyti. Bet galiu tą patį pokalbį galvoje prasukti penkiasdešimtą kartą. Kodėl jis taip pasakė? Ką turėjo omeny? Ar nereikėjo atsakyti kitaip? O ką jis dabar apie mane galvoja? O jeigu būčiau pasakiusi aną?

Atrodo, kad vis dar sprendžiu problemą. Bet penkiasdešimtame rate turiu maždaug tiek pat informacijos, kiek turėjau dešimtame.

Psichologijos tyrimuose tokiam procesui artimesnė jau minėta pasikartojančio negatyvaus mąstymo sąvoka. Tyrėjai ją laiko transdiagnostiniu procesu – tai reiškia, kad toks užsisukantis mąstymas nėra susijęs tik su viena diagnoze, o aptinkamas esant įvairiems psichologiniams sunkumams, ypač nerimui ir depresyvumui. Man čia svarbi ne pati su diagnozėmis susijusi proceso dalis, o tai, kad apmąstymams skirto laiko kiekis dar nereiškia, kad pastangos kažką išspręs.

Gal galima savęs paklausti labai paprasto klausimo: Ar aš dar ką nors naujo apie tai sužinau? Jeigu taip – galvoju toliau. Jeigu ne – gal man reikia ne dar vienos mąstymo pastangos.

Mintims reikia leisti susitikti su tikrove

Gal reikia kažko paklausti. Paskambinti. Parašyti. Nueiti. Išbandyti. Pasakyti „ne“. Pasakyti „taip“. Arba pripažinti, kad šiuo metu atsakymo tiesiog nėra ir jokiu papildomu galvojimu jo šiandien nepagimdysiu. O paskui galiu savęs paklausti: kaip jaučiausi tai daranti?

Ne „ar priėmiau teisingą sprendimą?“. Į šitą klausimą gyvenime dažnai ilgai nesulaukiame atsako. O kaip man buvo skambinti? Kaip man buvo pasakyti „ne“? Kaip jaučiausi nuėjusi? Ar noriu ten grįžti? Kas manyje vyko rašant? Ar man įdomu mokytis net tada, kai sunku? Ar aš laukiu, kada galėsiu baigti, ar pabaigusi dar noriu kažką pasitikslinti?

Gal tai ir yra viena iš dalyvavimo savo gyvenime formų – ne mažiau galvoti, o leisti savo mintims kartais pasitikrinti tikrovėje. Kolegės patarimas „daryk tai, nuo ko kaifuoji“ man kol kas netapo aiškiu planu, ką nuo rytojaus turėčiau daryti. Bet iškėlė klausimų, kuris man pasirodė vertesnis už instrukciją.

Gal man nebūtina tiksliai žinoti, nuo ko „kaifuoju“. Gal pradžiai užtenka pastebėti: kas mane užkabina? Ir tada pažiūrėti, kas nutiks, jeigu su tuo stebėdama pabūsiu truputį ilgiau.